Broliai. Taip reikėtų įvardinti legendinį Vilniaus „Sakalų“ branduolį, kuris ilgus metus vedė ekipą į pergales.

Rolandas Matulis, Erikas Kučiauskas ir Rolandas Skaisgirys pažintį užmezgė prieš 25-erius metus, tačiau artimais draugais jie yra ir dabar – seniai baigus profesionalų karjeras bei nebeegzistuojant „Sakalų“ klubui.

Būtent artimas ryšys ir neeilinė atmosfera komandoje buvo didžiausia Vilniaus komandos stiprybė.

„Komandinė dvasia buvo labai stipri, – prisiminimais dalijosi ilgametis „Sakalų“ kapitonas 44-erių R. Matulis – Jei ekipoje kas nepritapdavo – jie išvažiuodavo. Buvo natūrali atranka. Likę kovojome vieni už kitus: ir kai lengva, ir kai sunku būdavo.“

Žaidėjai buvo tokie artimi, kad jie patys spręsdavo, kurį saviškį parduoti atėjus finansiniams sunkumams.

Taip bendru sutarimu vienas „Sakalų“ žaidėjas atsidūrė Vilniaus „Lietuvos ryte“.

„Ekinstos“ rūbinėje visi susėdome ir tarėmės, kurį iš mūsų parduoti, – 2000-uosius prisiminė R. Skaisgirys. – Nusprendėme, kad Rolandą Jarutį, o dėl to aš ėjau kalbėti su Gedvydu Vainausku. Galėjome parduoti ir Dainių Šalengą ar dar kokį kitą žaidėją. Pykčio nebuvo, mes buvome vieningi ir supratingi.“

Perėjimas į „Lietuvos rytą“ R. Jaručiui buvo puikus karjeros šuolis. Toks „Sakalų“ žaidėjo kylimas į viršų – įprastas reiškinys.

„Sakalai“ padėjo gerus karjeros pamatus ne vienam garsiam Lietuvos krepšininkui. Nemažai iš jų vėliau atstovavo ir šalies rinktinei.

Ramūnas Šiškauskas, Andrius Giedraitis, Simas Jasaitis, Dainius Šalenga, Renaldas Seibutis, Mindaugas Kuzminskas, Steponas Babrauskas, Martynas Gecevičius ar Mindaugas Lukauskis – visi jie karjeros pradžioje vilkėjo geltonai žalius sostinės komandos marškinėlius.

Tokia buvo „Sakalų“ filosofija: prie patyrusio branduolio kasmet prijungti po vieną ar du perspektyvius žaidėjus, kurie gaudavo didelį trenerio pasitikėjimą bei minučių kiekį aikštelėje.

Tai ideali vieta atsiskleisti jaunam žaidėjui. Ypatingai prie tokio branduolio, kuris noriai mokydavo jaunimą ir negailėdavo patarimų. Nepaisant amžiaus skirtumų – visi ekipoje buvo lygūs.

„Mes ant jų neužlipdavome psichologiškai. Davėme žodį bei leidome žaisti. Buvome laisvi liberalai, –  sakė 48-erių R. Skaisgirys. – Kas šiandien vadinama tolerancija, mes ją turėjome jau tais laikais. Pykčio ir pavydo nebuvimas, tolerancija kito nuomonei – viskas buvo daroma lengva ranka. Tai padėdavo jaunimui atsiskleisti, o tokios fenomenalios atmosferos aš daugiau gyvenime nesu patyręs.“

„Turėjome keturis ar penkis žaidėjus, kurie nesiblaškė į kitus klubus, – prisiminė 45-erių E. Kučiauskas. – Tai buvo puikus patyrusių žaidėjų ir entuziastingo jaunimo derinys. Jaunimas gaudavo daug gerų patarimų ir žymiai greičiau priprasdavo prie mūsų sistemos.“

„Sakalai“ prieš 15 metų demonstravo žaidimo filosofiją, kuri stebino krepšinio ekspertus. Linas Šalkus iš auklėtinių reikalavo greito žaidimo, daugybės perdavimų bei tritaškių metimų.

Laikui bėgant toks stilius darėsi vis populiaresnis, o dabar kai kur net diktuoja krepšinio madas. R. Skaisgirys išveda paralelę ir su geriausios pasaulio komandos žaidimo braižu.

„Mes davėme pradžią dabartiniam „Golden State Warriors“ žaidimui, –  juokdamasis sakė R. Skaisgirys. –  Juokais juokas, tačiau stiliaus panašumų yra. Įlindimas ir numetimas, įlindimas ir numetimas. Greitas žaidimas, tritaškiai. Gynyboje žaidimas tik su pagalba. Mes jį taip žaidėme, mes jį taip įsivaizdavome.“

„Sakalų“ žaidimo ašimi ir simboliu tapo vos 200 cm ūgio centras R. Matulis. Net 18 sezonų sostinės ekipos marškinėlius vilkėjęs vidurio puolėjas ilgus metus ėjo kapitono pareigas.

Stipriausioje šalies lygoje R. Matulis sužaidė net 554 rungtynes bei tapo neatsiejamu „Sakalų“ veidu.

„Su tokiu charakteriu ir būdu jis sutvertas būti kapitonu, – komandos draugo bruožus išskyrė E. Kučiauskas. – Ginčytinoje situacijoje jis niekada nežiūrės į šoną ir netylės, jis atbėgs pirmas ir visus nuramins. R. Matulis nėra konfliktiškas, jis nėra linkęs į sąmyšį, tačiau visada gesindavo gaisrą.

Jei kas ant komandos draugo užvažiuodavo, tuomet jis iš pradžių gražiai pasakydavo. Vėliau, jei reikėdavo, galėdavo ir papurtyti, kad žmogus galutinai suprastų. R. Matulis visada būdavo su komanda. Tai žmogus, kuris sutvertas būti kapitonu.“

2014-aisiais „Sakalai“ pasitraukė iš Lietuvos krepšinio žemėlapio. Klubą prispaudė didžiulės skolos. Jos buvo tokios sunkios, kad komandos neišgelbėjo net atsidavę buvę krepšininkai ar ištikimiausių aistruolių būrys.

„Buvome neabejingi. Stengėmės, kad jis išliktų, tačiau nepavyko, – sakė R. Matulis. – Labiausiai gaila fanų, kurie buvo nuostabūs. Vilniuje reikėtų dviejų stiprių klubų.“

„Sakalų“ fanai – vieni triukšmingiausių ir ištikimiausių sirgalių visoje Lietuvos sporto padangėje. Šią sirgalių grupę sudarė buvę Vilniaus „Statybos“ bei Vilniaus „Žalgirio“ fanai, o jie komandą palaikydavo ir namų, ir išvykų rungtynėse.

„Pamenu, kad Paryžiuje žaidėme su prancūzais, – prisiminė R. Skaisgirys. – Per apšilimą salėje pastebėjome mūsų sirgalius, kurie laukdami rungtynių neseniai miegojo lauke. Po dvikovos kitą dieną lėktuvu grįžome į Lietuvą, o dar po dienos žaidėme Marijampolėje su „Sūduva“. Tribūnose vėl išvydome tuos pačius sirgalius, kurie autostopu grįžo į Lietuvą. Jie turėjo tikrą garbės kodeksą, jiems tai buvo visas gyvenimas.“

Ryškų žaidimo braižą ir asmenybes komandoje turėję „Sakalai“ 1999-aisiais iškovojo LKL bronzos medalius. Vėliau jie dar triskart žaidė pusfinalyje, tačiau teko tenkintis ketvirtąja vieta.

Visgi rezultatų ir apdovanojimų legendiniai sostinės komandos žaidėjai nesureikšmina. Iš etapo „Sakalų“ komandoje jie gavo kur kas daugiau.

„Laimėjimas didžiausias yra ne medalis. Pergalė yra tai, kad aš buvau su šiais žmonėmis, o jie buvo su manimi. Mes vis dar esame geriausi draugai, net praėjus 20 metų. Čia yra didžiausias laimėjimas“, – jausmingai sakė R. Skaisgirys.